Apsimesti laiminga.

-Žadėjau važiuoti kartu su Matu į Angliją… Bet jau senai. Net gi labai senai, nesame kartu gal jau kelis mėnesius. Nevažiavau, nes nenorėjau įsivelti į visas tas nesąmones. - kūkčiojo. - Aš… Atsisakiau, jis labai supyko ir pasakė, kad susiras geresnę, arba grįš pas Paulą.

-Grįžo?

-Jei ji manęs ieško, tikriausiai ne. Tačiau ką čia gali žinoti? Jis sakė, kad aš nėsčia ane? - nusišypsojo.

Linkteelėjau.

-Tikrai norėčiau vaiko nuo jo, tikrai, - ašaros riedėjo sruostais.

Nesupratau kaip įmanoma nuo tokio kaip jis norėt vaiko. Juk jis jau senai pagarsėjęs kazanova. Paėmiau nosinaitę ir nuvaliau jos ašaras. Skambutis į duris.

-Viskas bus gerai, pamatysi, - nuėjau įleisti užklydėlio.

Prie durų stovėjo Vika. Rankose ji turėjo kažkokį žurnalą. Pirma mintis ,,yėėė. Aš vėl pirmam puslapį”. Jau žiojausi išreikšti tai garsiai, tačiau:

-Neeee. Tavęs ten nėra! Ir Kristės ne!

-Tai kas tada? - nusijuokiau.

-Julius! - sucypė.

-Vėl dėl Sandros?

-Skaityk, durne!

Pradėjau balsu skaityti, tačiau balsas kuo toliau tuo labiau lūžinėjo:

Gražus vaikinas. Pavyzdingai tvarkingas, turintis žavinčią šypseną. Traukiantis kiekvienos akį… Tokį įvaizdį susidarote pamatę Julių Abramovski. Pamirškit! Jis net nemoka šypsotis nuoširdžiai, jis net nežino kas ta šypsena. Kodėl?

Kaip jūs visi žinote, Jis - Marijaus Abramovski, garsiojo Lietuvos žygių vado, tiksliau politiko, sūnus.

Tačiau jūs nežinote baisiausios dalies.

Mergaičių numylėtinis įsivėlęs į baisius reikalus. Jis sukasi ten apie ką svajoja baisiausi ,,mafijozai”. Jam tai priimtina.

Daugiau apie tai laidoje ,, Gyvenimo Būdas ”. Marija Abramovski, Juliaus mama papasakos juodąją jos gyvenimo pusę paslėptą tarp deimantų ir besišypsančių veidų.

Watafak? Taip, žinojau kieno sūnus Julius yra, tačiau kokia dar baisioji pusė.

-Aš tikiuosi, kad tai tik dar vienas išpūstas skandaliukas, - nurijo seiles Briga. - Sveika , Vika.

-Labuuuka, - nutęsė.

-Vapšė. Kur yra Julius?

-Galbūt su Kriste?

-Nežinau… Neįsivaizduoju. Ir kaip visada tiems sušiktiems žurnaliūgoms reikia palikti didžiausią intrigą, kad tik žiūrėtų laidą… Vapšė…

Kas šitam pasauly darosi? neįmanoma gyventi normaliai? Kaip sakoma ,, vaikai, gyvenkime - DRAUGIŠKAI”.

Nuėjau į virtuvę ir užkaičiau arbatos. Lėtai slinkdama atėjau iki svetainės, atsisėdau prieš Brigitą ir pradėjau savo pasakojimą. Jis buvo ganėtinai ilgas, buvo ir pauzės pajuokavimui, nes Briga buvo išsitempusi kaip styga.

-… tada Kristės susirinko savo mylimiausius daiktus ir dingo už šių durų, - mostelėjau ranka link jų. - Štai ir viskas.

-Siaubinga. Total košmar. - nuleido galvą. - Nežinau net kuo Tau padėti. Galėčiau nebent pabūti šalia, padėti prižiūrėti namus, kad nebūtų problemų.

Staiga prisiminiau! Taigi penktadienį manęs laukia tūsas, negaliu dabar priimti Brigitos. Reikėjo sugalvoti atmazą, kuo greičiau.

-Na, nežinau. Vis dėl to, juk mama manimi pasitikėjo palikdama, žino, kad nieko nepridirbsiu, - vėliau žodžius. Bet nelabai sekėsi.

-Taip taip? - nusijuokė. - Kada reikės tai aš išeisiu. Suprantama jaunimas… Juk laisvas plotas, norit pašėliot, - linksėjo galva, - Sutarta?

-Kas sutarta? - nustebau.

-Kai reiks  - išeisiu. O dabar , mažut, Tau reikia truputėlį atsipalaiduoti. Reikia susisiekti su Matu, kad paaiškintų kas čia vyksta. Nemanau, kad situacija yra tokia baisi kaip Tau atrodo. Juk nieks nemirė, - nusišypsojo.

Taip, jūs teisingai supratote, aš istorijos apie kažkokius mafukus savo namuose jai nepapasakojau. Nenorėjau, kad ją ištiktų šokas. Ji ganėtinai jautri asmenybė. O jei būtent Brigita yra tas žmogus, ta auka kuri turi mirti?

Suskambėjo telefonas. Abi nukreipėme žvilgsnius link jo, lėtai atsistojau ir nuėjau atsiliepti.

-Taip?

-o m g. Galvojau jau nebeatsiliepsi! Kas atsitiko, kad staigei padėjai ragelį? - burbėjo Vika.

-Brigita atvažiavo, ji net ne Anglijoje.

-Ane? Eik Tu! Kaip smagiai čia pas Jus…

Ooo. Ji mokėjo apsimesti optimiste, beveik patikėjau.

-Labai linksmai. Kristė dar tikriausiai net nesiruošia sugrįžti namo. Ta durnelė atsiims kai pareis.

-Nemanau, kad ji greit pareis. Juliaus mokykloje nebuvo. Reiškia jie kartu.

-Julius viską žinodamas jai tikrai neleis valkiotis gatvėmis kartu su juo… Ji bus kokiam viešbutį, pamatysi. Juk paauglė, smegenų mažai.

-Pati Tu paauglė! - suprunkštė. - Ok, netrugdau Jums. Iki. Love ya.

Pasigirdo įkyrus pyp pyp pyp. Atsisukau į Brigitą… Ji sėdėjo ramei. Atrodė, kad nori verkti. Taip, aš buvau teisi. Akys ašarojo.

-Kas? - priėjau ir atsisėdau šalia.

-Tikriausiai Tau negalima to žinoti, bet…

———————————-

Atsiprašau, kad buvau dingus. Daugiau taip nebus! Ačiū, kad skaitote.

Tokią mašiną retai kada pamatysi gatvėse, ypač lietuvoje. Bet aš pažinojau žmogų kuris turėjo lygiai tokią pačią mašiną. Bet tai negalėjo būti taspats asmuo, nes jo čia nėra. Durelės atsivėrė, pro jas išlipo būtent tas pats žmogus apie kurį galvojau. Nežinojau ką sakyti. Jaučiau kaip melas vėl teka mūsų šeimos vingiu.

Link namų ėjo Brigita. Liekna, graži. Nesimatė, kad pagimdžius vaiką, ir iš vis nesimatė, kad apskritai buvo nėsčia. Juodi visiškai tiesūs plaukai plaikstėsi vėjyje, buvo tikrai šalta žiemos diena. Įdegis švietė iš tolo, lūpos buvo padažytos ryškiai raudonai. Ant kito žmogaus tai atrodytų ganėtinai neskoningai, o tai ją puošė.

Priėjus prie durų švelniai į jas pabeldė. Priėjau ir atrakinau:

-Brigita?

-Daaa, aš. Ko žiūri kaip pamačius vaiduoklį? Žinaau, ilgai nesimatėm, pasikeičiau. Gal žinai kur Matas pasidėjęs? Nebeatrašo, nebeskambina, - pradėjo dėstyti ji.

Taigi taigi, melas ir toliau valdė aplinką. Nusprendžiau, kad laikas ir man pažaisti.

-Tai ką aš žinaau. Nesusiekia jis ir su mumis. Į Australiją išvykęs. Triušius tyrinėja, - nenorom sukrenkščiau.

Būtumėte matę Brigos reakciją! Akys ant kaktos iššoko. Taigi, turėjome įrodymą, kad jis jai apie jokią kelionę neužsiminė. Tęsiau savo pasaką toliau:

-Jis kažkaip buvo užsiminęs, kad nori su Tavimi vaikų. Dar nenėsčia? - šelmiškai nusišypsojau.

Ji buvo dar labiau apstulbusi.

-Aš? Ką? Vaikai? Su juoo? Mes išsiskyrę jau galima sakyti. Ir kokios Australijos? ! Aš buvau išvykus pas gimines į JAV, sakė lauks manęs Lietuvoje. O net neatsako į žinutes. Man čia kvepia geru melu, tik įdomu kas meluoja, Tu ar jis.

-Abu, - nusišypsojau. - Tikrai nori sužinoti istoriją?

-Žinoma!

Brigita karts nuo karto pasitikėdavau, ji buvo jaunatviška ir labai žavi moteris. Privalėjo mane suprasti. Buvau paauglė palikta visiškai viena. Net geriausia draugė išlėkė į pasaulį laimės ieškoti, tiksliau man laimės palinkėjo.

—-

Sorr, kad taip trumpai. Kažkaip nelabai laiko turiu. Ačiū, kad skaitote! :)

Prieš mane stovėjo senis, taip, mūsų namų senis Lukas. Neatsimenu kada jį paskutinį kartą mačiau po to kai jis išsiskyrė su Sonata. Jis buvo pasikeitęs. Žila barzda neapskusta, plaukai… Fu. Riebaluoti. Buvo bjauru žiūrėti į jį, vos nesužiaukčiojau. Net neįsivaizduoju kur jis dabar gyveno, bet pagal išvaizdą buvo galima nustatyti, kad būstas buvo ne pats geriausias. Staiga jis prašiepė savo burną:

-Mielooji, gal gali pakviesti mamą? - nerišliai ištarė.

Aš pasimečiau, negi jis nesupranta, kad aš ne jo dukra. Keistas senis, nežinojau ar jam galiu paaiškinti kur išvyko Sonata.

-Gal atsakysi? -pasakė griežčiau balsas šalia. Tai buvo vyras iš to vakarinio pokalbio kurį girdėjau, jis pabučiavo mano mamą.

Aš maniau, kad ji kartu su juo, kad reikalai susiję su tuo dalyku. Su ta artėjančia žmogžudyste.

-Aš? Iš kur aš galiu žinoti kur mano mama? Negi ji maža mergaitė? - melavau.

-Neapsimesk kvaila, mes žinom, kad Tu jau viską žinai.

WTF? Kas tas viskas? Žmonės! paaiškinkite kas čia vyksta. Nebesuprantu.

-Apie ką? - rimtai nustebau.

Vyras suabejojo.

-Nesvarbu. Mes rasime Tavo mamą, o tada ji atsiims. Ačiū už sugaištą laiką, - apsisuko ir nuėjo.

Kažkokioje aferoje dalyvavo ir Lukas. Reiškia, kad mama nebereikalo nuo jo bėgo, arba kaip tik, nebereikalo už jo ištekėjo. Susinervavau, pajaučiau kaip širdis pradeda plakti intensyviau. Pasiėmiau stiklinę vandens ir nuėjau į savo kambary. Atsiguliau į lovą.

Jokių naujienų iš Sonatos. Iš Kristės. Iš Mato.

Visi mane pamiršo šitoje pragaro skylėje.

,,Gal reiktų paskambinti Kristei?” sumasčiau. Griebiau telefoną ir surinkau jos numerį. Elektroninė bobutė pranešė: ,,Telefonas yra išjungtas arba už ryšio zonos ribų”.

Mano mažoji sesutė rodys savo principus, tikėsis, kad griūsiu jai po kojom, kad tik ji grįžtų namo. Ir žinoma žiauriai klys. Vis dėl to, nebėra jau tos mažosios sesutės, ji jau suaugo. Turi vaikiną, jai neberūpiu aš ir mano tūsai, plotai, vakarėliai.

Su tom mintim atėjo dar geresnė mintis. Tėvų nėra namie, na ir ilgai nebus. Puoliau prie kompiuterio ir per skype užsirašiau: ,,Žmonės, plotas! Kas norit, rašot man į PM”.

Prasidėjo žinutės, priėmiau beveik visus kurie siūlėsi. Rašė net Sandra, tačiau ją palikau už borto, bet įspėjo, kad jos Broliukas kurio vardas pasirodo yra Mantas tikrai ateis. Tegu ateina, nesutrugdys juk.

Susitarėm, kad penktadienį 20h00min visi renkamės pas mane. Tik keli žmonės to dar nežinojo. Kristė, Vika ir Julius. Kai sužinos Kristė ji bus laimingiausias žmogutis pasaulyje. Pju! Juk mes susipykome.

Suskambo telefonas, per visus namus pradėjo skambėti ,,Sugababes - Get Sexy”. Nulėkiau atsiliepti:

-Klausaau, - linksmai pasakiau.

-Sveika, čia Paula. Mato buvusi.

Man jos tik ir trūko į šį nuostabų mano gyvenimo spektaklį!

-Taaaaip?

-Gal žinai kur jie gyvena? - ganėtinai draugiškai tarė. - Norėčiau pasveikinti susilaukus dukters.

-Ne, nežinau. Gal palik mane ramybėje, aš su juo beveik nebendrauju, jis tik mano tėvas, - sukikenau ir padėjau ragelį.

Tikriausiai ta psichopatė labai susiparino išgirdus pyp pyp pyp. Nusprendžiau paskambinti Vikai ir papasakoti savo planus. Jos reakcija buvo LIUKS:

-Eik Tu?? Rimtai? Tu… Įsivaizduoji? Tu įsivaizduoji kaip bus smagu?

-Taip taip taip - juokiaus žiūrėdama pro langą.

Tuo metu į mano kiemą įsuko juodas mustangas, sustojo.

-Palauk, perskambinsiu.

Padėjau ragelį ir nulėkiau prie durų.

Stovėjau apšalus, kojos nutirpo, rankos taip pat. Nepramekenau nei žodžio. Kristė nusileido į apačią, pažiūrėjo į tą vaikiną.

-Taip Ji Eva. O kas Tu per vienas? - piktai tarė.

-Aš naujasis kaimynas, mano… Įseserė daug kalba apie Tave.

Pagaliau atsičiūkinau, šito bachūrėlio ,,sesė” buvo Sandra. Iškart tai supratau. Sandra buvo vienintelė kurią pažįstu kuri buvo įvaikinta. Na, ji dėl to nekompleksavo, labiau netgi tuo didžiavosi, taip sugebėdavo net mokytojus papirkti dėl geresnių pažymių, maždaug : ,,man sunku” ir etc. Supratau, kad Kristė puls tam berniukui į plaukus, jai visai nesvarbu, kad jis nieko neturi bendra prie to keisto įvykio. Užtrenkiau duris tiesiai jam prieš nosį. Ir nuėjau į sveitainę nepratarus nė žodžio. Kristė pradėjo:

-Galėjai leist jam akis iškabint! Užmušiuuu aš visus tos kalės giminaičius, ir man nesvarbu grynaveislė ji ar nelabai, - isterikavo.

-Raminkis, gerai?! Kas nutiko tas! Ji užlipo ant Juliaus, kažkas nufotkino, kažkas žino, kad mes šitų keistų būtynių giminės ir jiems pagrasino, kad išplatins. Išplatino! Sonata turėjo kažkaip apsiginti! Nepamastai apie tai???! - rėkiau.

Tai buvo pats pirmas rimtas pyktis tarp manęs ir Kristės. Maniau, kad reikia apginti mamą, juk ji norėjo tik gero. Na taip, Jūs nežinote kas įvyko. Pamenate tas žinutes iš Mato? Ant žurnalo ,,Klubas” puikavosi skambi antraštė: ,, Milionieriaus dukrą išduoda vaikinas, ar viskas baigsis?”. O viršelis iš vis liuks buvo! Sandra užsilipusi ant Juliaus. Juliaus rankos ore, o tos kalės rankos leidžiasi žemyn jo kūnu. Brr.

Mūsų mamytės žurnalistai klausė ar jau viskas baigta. Žinoma ji prieštaravo. Tačiau nebūtina buvo TAIP prieštarauti:

-Ar manote, kad tarp jūsų jaunesniosios dukros ir to vaikino bus viskas baigta?

-Žinoma, kad ne. Jis jai ne per seniausiai pasipiršo. Nors ir jauna, tačiau tokia įsimylėjusi porelė. Patikėkite, jų laukia ilgas gražus gyvenimas kartu, - komentavo Sonata, merginos mama.

Tikriausiai neturiu daugiau ko Jums aiškinti. Viskas susivertė. Kristė nebežino ką daryt, išprotėti baigia. Kodėl mes viską suprantame per vėlai? Kas jai teks? Reiks ištekėti už Juliaus…? Įdomu ką dar mama prisvaigo žiniasklaidai. Ju kaip tik gyriausi Matui, kad mes nesusilaukiame žiniasklaidos dėmesio.

-Ką kalbėjai su mama? - paklausiau.

-Ji atsiprašė, sakė, kad mano jog mes vistiek kada nors susižadėsime ir t.t., žinai, jos pasiteisinimus, viską padarys, kad išneštų sveiką kailį, - išpyškino. - Bent jau dabar Sandra liks kale, matei? Ten yra ir jos interviu, sako, kad kodėl to nepadaryti jei simpatiškas vaikinas.

-Manau Tau nereiktų taip to išpūsti. Nei Tu ištekėsi už to Juliaus nei ką. Juk pati žinai.

-Žinai ką?! Kada nors ištekėsiu! Pati tai žinai! Tik Tau tai sunku pripažinti! Nes aš geresnė už Tave, nes aš turiu vaikiną kuris mane myli ir rūpinasi! O Tu be Vikos nieko neturi! Pavydas, sese? Mano gyvenimas idealyus, o Tu amžinai pūsi šitoje skylėje su mama ir jos intrigomis.

Gumulas gerklėje neleido prakalbėti. Apsiašarojau. Taip, aš pavydėjau jai, bet baltu pavydu, kas nepavydėtų turint nuostabų vaikiną…?

-Išeinu! Ir neieškok manęs šiandien, rytoj. Kai norėsiu grįšiu! Užkniso mane šitas gyvenimas, užp*so!! Patariu ir Tau pabėgti, susirasti svajonių princą! - pašaipiai tarė, griebė rankinuką, įsispyrė į aukštakulnius ir išlėkė pro duris.

-Iki, - ramei tariau.

Likau baltame pastate, dideliame pastate. Visiškai viena. Visiškai palikta ir sužlugdyta. Žmogus kurį aš labiau už viską branginau taip pasielgė su manimi. Bet aš žinojau, kad kai ji grįš aš ją apkabinsiu ir leisiu išsiverkt, ji bandė apsimest stipri, bandė būt pikta, aš ją pažinojau. Žinojau, kad viduje ji palūžus. Dėl ko palūžus tikrai nežinojau, nes ji visada sureikšmindavo viską per daug…

Atsistojau, nuėjau į balkoną, saulė vis užšviesdavo per storus debesis. Buvo žiema. Nemėgau žiemos, tada šalta, tada emocijos sustingsta į ledą iš kurio sunku išsilaisvinti.. Ir vis dėlto. Kaip būtų gera turėti kažką artimo, su kuo galėtum pabusti rytais ir užmigti vakarais. Apie ką galvotum amžinai… Pavydėjau, labai pavydėjau Kristei, bet aš nebuvau pasiruošusi rimtiems santykiams. Man užteko draugų ir pramogų. Bet jei atjotų princas ant balto žirgo, aš jį mielai priimčiau.

Bet čia nėra princų, čia tik vaikinai su plačiom pachotkėm kuriems tik seksas galvoje.

Ir laikas keist gyvenimą. Dabar aš artimiausią jo dalį paskirsiu išsiaiškinti kieno gyvybei gresia pavojus, išsiaiškinsiu tai nuo ko mane gelbėjo Sonata. Sakė, kad aš jai padėkosiu, bet aš tuo netikiu. Aš turiu žinoti kas dedasi aplink mane.

Užsidegiau cigaretę ir stebėjau debesis, jų buvo daug. Jie skraidė… Aš jiems pavydėjau. Buvau pavydo įsikūnijimas… Viskas keldavo pavydą.

Staiga paskambino į duris… Nusprendžiau, kad Kristė grįžo, ji niekada per ilgam laikui nepasišalindavo nuo manęs, nusileidau laiptais. Atidariau duris ir kaip visada nustebau.

-Opa! - teištariau.

Kristina buvo labai jautri, na, aš taip pat, bet ne tiek. Atsisukau į ją ir apsikabinau. Nežinojau ką sakyti, pati tokioje situacijoje dar nebuvau buvusi, tačiau dėl to ir džiaugiausi.

-Aš… Užmušiu ją!!

Ji nulėkė per kambary, griebė telefoną ir nusileido į pirmąjį aukštą. Net nenorėjau įsivaizduoti kokį bazarą ji dabar įvaldo. Nusprendžiau parašyti Matui:

/Eva/: Sveikas, pas mus jokių naujienų. Mama atvyksta pas Tave. Sveikinu tapus tėvų! Again :*

/Matas/: Kaip Kristė? Aš negalvojau, kad Sandra tokia … Žiūrkė?

/Eva/: Sandra blogesnė negu Tu manai. Viską padarys dėl žurnalo viršelio. Ačiū, Dievui, kad mūsų nesekioja žurnalistai kaip buvo žadėta. Kažkaip viskas ramiai, na, žinoma neapseiname be kasdieninių mūsų šeimos nesąmonių, tačiau… Gyvename be žiniasklaidos dėmesio :) kaip Brigita?

/Matas/: O.. Aš jau tikėjausi, kad mano dukrelės ant visų ,,Žmonės” tiražų puikuojasi. Dėl Brigitos nerimauju, nes vos nusileidus lėktuvui jai nubėgo vandenys. Guli dabar lovoje, arbatėlę geria. Mažoji Laura lovytėje savo mažoje vartosi. Pamatysi kokią gražuolę sesę turi! :)

/Eva/: tik nepamiršk parvešt ir pamatysiu! lekiu jau. iki.

Išjungiau kompiuterį, išėjau į balkoną ir užsidegiau cigaretę. Rūkiau tikrai labai senai todėl trenkė į galvą, pasidarė gera trumpam paskraidyti. Nuėjau į balkono kitą pusę, iš ten aiškiai matėsi kaimynų namas. Pasirodo tas namas turėjo naujus šeimininkus ir gaaaš kokį gražų šeimininką. Jam buvo… Apie 17 metų. Juodi suvelti plaukai, truputėlį įdegęs kūnas. Turėjo savitą dailų stiliuką, džinsiukai, kedukai, ryški maikute ir bliuzonas… Tooks rarr. Užsisvajojus neišgirdau kaip į balkoną įlėkė Kristė.

-Aš ją užmušiuuu.

-Jau užmušiai? Juk ji mūsų mama, nereikia taip žiauriai, - nusišypsojau.

-Bet kaip ji pasielgė su manimi?! Juk man dar tik 15 metų! Aš negaliu!

-Įdomu Julius ką nors žino?

-Jis turi viską žinot, nes ir kitas paslaptėles žino… Nebegaliu. Aš išprotėsiu. Nesusigaudau į kokią nesąmonė aš papuoliau. Kas čia per šeima… Kaip dar neišprotėjau per tiek metų.

-Ramiai.

Išgirdome kaip paskambino į lauko duris kažkas. Nulėkėm greituku, prie durų stovėjo vaikinukas iš gretimo kiemo.

-Eva? - nusišypsojo.

Aš nustebau. Iš kur jis žino mano vardą?

Krstina sėdėjo ramei, tačiau išsitempusi kaip styga. Žiūrėjo į vieną tašką, kažko ieškojo ir apie kažką intensyviai mąstė. Tuo metu į kambary įėjo mama, teko apsimesti, kad nieko neįvyko:

-Labas rytas, - pabučiavau ją į skruostą, tą patį padarė ir Kristė.

-Sveikos , saulutės mano , - po visų šitų įvykių ir poto kai Lukas staiga dingo iš mūsų gyvenimo mama su mumis buvo ganėtinai draugiška.

Jaučiau kaip Kristė badė atsistoti ir išlėkti iš kambario, ji mėgo viską dramatizuoti, prispaudžiau ją su ranka, stengiausi, kad to mama nepastebėtų.

-Norėjau kai ką Jums pasakyti, - nusišypsojo.

Mes suklusome. Negi ji žada papasakoti apie kažkokį kitą pasaulį apie tai kas vyksta aplink mus.,

-Na, na, pasakok, - bandžiau apsimesti linksma.

-Gal bus labai blogai, tačiau… Norėčiau, kad šiandien nevyktumėte į mokyklą, jokių komentarų, - griežčiau pasakė ji, nes aš kaip tik ruošiausi pagirti už tokias protingas mintis. - Jūs esate jau didelės mergaitės, Kristina turi puikų vaikiną, manau išgyvensite.

Mes nesupratome kas čia vyksta ir apie ką ji kalbą. Pričiom mokykla ir pričiom išgyvenimas.

-Aš su Pauliumi išvykstu svarbiais reikalais į Angliją, pas Matą su Brigita.

-Ką? - sušukau. - Tu?! Palieki mus čia, o pati važiuoji kažkur pas tą kalę su tuo… patinu?

-Tylėk Tu tik, gerai? - vos neverkdama pasakė, - Kai suprasi kokios problemos, Tu man tik padėkosi. O dabar būčiau labai dėkinga jeigu normaliai atsisveikintumėm. Būsiu išvykus mažiausiai kelis mėnesius. Lankykite mokyklą.

-Mama, Tu išprotėjai, - žiūrėdama į vieną tašką pasakė Kristė.

-Ne, aš tikiu Jumis. Myliu Jus, mergaitės… Mano mažosios… Atsiprašau, - pabučiavo į kaktą man ir išėjo iš kambario.

Su Kriste tylėjome, žiūrėjome pro langą ir ieškojome sniege nors truputėlio gyvybės ženklų. Vika su Juliumi išėjo į mokyklą, vakare laukė visko išsiaiškinimas. Bijojau, kad tai nepakenktų Kristės ir Juliaus santykiams, juk jis kažką slėpė nuo jos, nuo mūsų. O atrodė, kad buvome viena stipri šeima. Kristė atsirėmė į mane:

-Aš neatleisiu jam, tiesiog negaliu. Man nieks nemeluos, tuo labiau, kad ten kažkoks kitas pasaulis… Tai protu nesuvokiama…

-Suvoksim. Jis viską paaiškins ir vėl viskas bus idealu.

-Jei nepaaiškino metus tai manai dabar išlies savo širdį? Nejuokink, - nuliūdo.

-Gal Tu ir teisi, gal nepaaiškins, bet mes pačios viską išsiaiškinsim.

Atsisėdau prie kompiuterio, įsijungiau skype ten buvo 20 naujų įvykių - 10 skambučių ir 10 žinučių. Ir jie visi buvo nuo Mato, nuo vyro palikusio mus, nuo to kuris gali viską žinoti. Pradėjau skaityti praleistas žinutes ir nenorėdama suklykiau:

-Kriste! Ateik čia.

Ji šoko nuo palangės, skaitė. Ir staiga jos skruostais pradėjo riedėti ašaros, aš atsisukau:

-Sesute…

Buvau susimaišius tarp dienų. Tikriausiai buvo pirmadienio rytas, nes namuose kilo rytinis šurmulys, kėlėmės važiuoti į mokyklą. Vos Julius išlindo iš vonios kambario čiupau už rankos ir nusitempiau į kambarį:

-Wow! Ramiau, zuiki. Aš Tavo sesės vaikinas, - juokės Julius.

-Ramei, ramei aš. Vakar girdėjau mamos ir kažkokių vyriškių pokalbį.

-Oj Tu, cekava zose! - davė sprigtą į galvą. - Na ir ką įdomaus išgirdai?

-Tu žinai apie juos ir apie jų gyvenimą ir nabandyk to slėpt, - išpyškinau.

-Taip. Žinau, - nuoširdžiai nusišypsojo.

-Tai rėžk! Pasakok kas vyksta mano šeimoje, kas vyksta šitam… Beprotiškame pasaulyje! - mosikavau rankomis.

-Bet esmė tame, kad viskas susiję su Tavimi, - krenkštelėjo.

-Nu tai pasakok!

Staiga atsivėrė kambario durys ir jose sustingusi stovėjo Kristina.

-Ėė! Nesuprask klaidingai,- atšokau nuo Juliaus.

-Aš Jums netrugdysiu! - užvėrė duris.

Julius šoko ant kojų ir nulėkė paskui ją, girdėjau jo pasiaiškinimus ji netikėjo juo. Buvo didžiausia kvailystė netikėti Juliumi.

-Ką Tu su ja darai užsidaręs kambary?! Man melavai, kad ėjai į vonią! - rėkė.

Nebelaukiau, išlėiau iš kambario. Griebiau ją už rankos ir nusitempiau pas save. Julius liko už durų.

-Durne Tu! Julius kažką žino, aš jo klausiau, jis man nieko nepasakoja.

-Ką? - nustebo.

OMG. Pamiršau papasakoti Kristei visą naktinę istoriją. Pradėjau dėstyti mintis, papasakojau, kad jie minėjo aukas, minėjo, kad Julius viską žino ir privalo mums nieko nepasakot arba ir mūsų gyvybėm grės pavojus. Jos žandikaulis atvipo.

-Tai ką darom? - atsidusau.

-Nesužinom nieko daugiau.

-Kodėl?

-Nes dėl to nukentėsim ir mes ir mūsų šeima.

Atsisukau į Viką.

-Aš turėsiu išvykti gyventi į Prancūziją, - pasakė ir nuleido galvą.

Buvau šikna, tačiau apsidžiaugiau. Kartais Vika būdavo per daug įkyri. Reikėjo laiko pailsėti nuo jos hyper aktyvumo. Stengiausi vaidinti susirūpinusią:

-Kodėl? Su kuo? - teiravausi.

-Su tėvais. Išsiveža, na, ne visam laikui, bet… Whateva. Nenoriu.

Tuo metu kažkas pradėjo pirmame aukšte kalbėti. Pažiūrėjau į laikrodį, buvo labai ankstyvas rytas. Mama tikrai miegojo, turėjau nueiti pažiūrėti.

-Viskas bus gerai, - nusišypsojau. - Einu į virtuvę, ten kažkas vyksta.

-Aš su Tavim kartu.

Nuėjome ilgu koridoriumi, atsistojome ant laiptų išsišakojimo. Matėte meksikiečių serialus? Tai mūsų namas buvo toks pats kaip Marijos Entuanetės Penktosios.

Apačioje girdėjosi kalbos. Tiksliau kažkas pykosi, labai rimtai. Buvo girdėti du vyriški balsai ir… Mano mamos. Nusprendžiau truputėlį paklausyti, staiga tapau tikru sekliu morka:

-Nes mes turim kažką daryti, - skelbė vyriškas balsas, - Jis negali žinoti mūsų pasaulio paslapčių, negali.

-Aš suprantu, bet juk nepaiimsi ir nenužudysi jo. Ane? - suabejojo Sonata.

-Juk žinai, kad aš galėčiau  - tęsė, - Jei dar kas nors apie tai sužinos Tau, Sonata, galas. Pasitikėjimas dings, o žinai kokia sutartis, žinai kas Tavęs laukia.

Girdėjau kaip mama nurijo karčią seilę.

-Taip, žinau. Niekas daugiau nesužinos, prisiekiu. Nieks nežinos, kad tai jūs viską darote. Tik prašau, nelieskite jo ir mano dukterų.

-Tai pala, jau ir Tavo dukterys viską žino? - prisidėjo antrasis vyriškis.

-Na, Julius - mano jaunesniosios vaikinas žino, tai gali būti, kad ir dukros. Bet nemanau, bent jau meldžiu, kad nesužinotų ir neįsiveltų į jūsų… Reikalus.

-Bet ar Tau blogai, Sonke? - nusijuokė vyriškis.

Mamos Sonke nieks nevadino, nesupratom kas vyksta.

-Gal reikėtų nusileisti ir sutrukdyti pokalbiui? - sušnibždėjo Vika.

-ŠŠŠ, - pridėjau pirštą prie lūpų.

Pokalbis tęsėsi:

-…o jei taip ir nutiks, aš išgyvensiu. Darykite jam ką norite, jau galite eiti, - mama atidarė lauko duris.

-Dėkui, mieloji, - pakštelėjo į skruostą keistos išvaizdos būtybė.

Jis buvo tikrai gražus vyriškis. Maždaug 35 metų amžiaus, juodais plaukais, rudo kūno ir tobula laikysena.

Daugiau nespėjau išgirsti, nes Vika mane nusitempė į kambary.

-Kaip manai ką jie ruošiasi daryti? - išsigando Vika.

-Kad ir ką… Bet kažkas tikrai nukentės, o per Tave neišgirdome apie kokią auką kalbėjo.

-Julius kažką žino, einam pas juos.

-Tu tik tylėk, gerai? Rytoj ir pakalbėsim.

Tada aš supratau, kad kažkas nutiks, kad kažkieno gyvybė priklausė nuo to pokalbio. Tik įdomu, kieno?

Tą naktį sėdėdama su Vika visą laiką praalbėjome. Svajojome apie tobulą laimę, meilę.

-O Tu norėtum kažką taip karštai pamilti, kad visas pasaulis Tau būtų nesvarbus? - paklausiau Vikos.

-O kodėl gi ne?

-Bet… Jei viskas baigtųsi juk Tau skaudėtų.

-Bet juk prisiminimai liks, - nusišypsojau.

Vika tikėjo, kad turės tą tobulą vienintelį princą, bet bijojo, kad kažkada viskas baigsis. Su ta baime nesugebėjo susirasti ilgalaikio draugo, nors gal ne ypač ir ieškojo.

Gulint lovoje ji prisiglaudė prie manęs:

-Eva, Tu pati geriausia.

-Vika… Tu esi tai be ko mano pasaulis būtų nespalvotas.

Kam tos meilės jei draugystė mano gyvenimą nuspalvina, jei kas vakarą turiu su kuo būti kartu. na taip, varvinu seilę į savo sesę su Juliumi, pavydžiu, bet tai jų gyvenimas. Mano likimas tikriausiai ne toks. Nesutisiu princo ant balto žirgo.

-Baigiam apie princus, gerai? - nusijuokiau.

-O tai ką tada? Apie eržilus?

-Taip taip. Tu įsivaizduok mūsų tobulą ateitį, gyvensime ant jūros kranto…

-Girdi? Kažkas baladojasi?

Nusijuokiau balsu.

-Tai tikriausiai Sonata siaučia su Pauliumi.

-Neee, alsuotų, - sukrizeno, - Kažkas ateina.

Kaip tik tuo metu į kambarį apsisukę kaldromis įšoko Julius su Kriste.

-Jokių nėštumų, - nusišypsojo Julius, - Tik karšta kava ir mylimi žmonės.

Man buvo tiesiog gera sėdėti ir plepėti, galvoti apie ateitį. Jūs tikriausiai galvojate, kad mano gyvenimas tobukas? Klystate, aš pavargus nuo tokio ,,tobulo” gyvenimo, jis man lenda per gerklę. Daug ką atiduočiau, kad galėčiau pagyventi kokiam paprastam Kauno rajone, bute. Atsibodo kas rytą išeiti ir matyti gyvenimu nepatenkintus snukius nors jie turi viską… Laikykite mane beprote, bet tokia mano nuomonė.

Apie ketvirtą ryto, Kristė prašneko:

-Noriu miego, einam, Juliau.

Julius nusišypsojo, pabučiavo mane ir Vką į žandus ir išsinešė Kristę. Ji dar spėjo mums pamojuoti.

-Viskas dabar tobula, - atsidusau, - Ane?

-Dabar…

-Ko liūdnai taip?

-Turiu Tau kai ką pasakyti.